Nenorėjau grįžti atgal į Klaipėdą. Ne vienas tyrinėtojas pažymi, kad Lietuvoje daugelis smulkių ar vidutinių įmonių įkuriamos kaip šeimos verslo įmonės. Shirley Plantation.

Parašė KAN. Juk tai — ne vien įžymi lietuvių rašytoja bei šiaipjau kultūrininkė, o man dar kai kas labai svarbu — ji buvo mano viena seniausiųjų bei rimčiausiųjų bičiulių.

Taip, mirtis neregimoji jau uoliai sukinėjas po mano kartos žmones ir juos po kitą kito skina. Ilgai nedrįsau imtis plunksnos, kad pradėčiau apie didžiąją Sofiją rašyti.

Kaip tinkamai nupasakoti apie brangų tautai bei sau pačiam asmenį? Kaip paprastai savo atsiminimuose, sieksiu kuo toliausiai į savo bei jos praeitį — kada pirmąkart teko apie Sofiją išgirsti, o vėliau ir savo akimis ją pamatyti.

Naujienos – Puslapis 4 – Marijampolės vaikų lopšelis – darželis Želmenėliai

Kai Sofija m. Tik aš gimiau prie anuometinės Prūsų ribos, Gargžduose, šalia Klaipėdos, o Zosytė gimė toli šiaurryčiuose Jonišky, vadinas, Latvijos pašony, netol Bauskės. Formaliai ji buvo augštaitė gimimo. Tad būtų man buvusi ne tokia gal artima, jei gyvenimas nebūtų jos visai jaunutės nupūtęs augti ir bręsti netol mano Gargždų — į Kulius, paskui į Plungę — pas jos dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį, vėliau kanauninką, didelį lietuvių patriotą bei visuomenininką, kur visa atmosfera buvo atitinkama, kur Zosytė bendravo su ne vienu įžymiu patriotu kunigu; ypač šiuo atžvilgiu paminėtinas kun.

Juozas Tumas, anuomet Kulių vikaras; jis, žinoma, bus pateikęs Zosytei gražios įtakos — mylėti gimtąjį kraštą bei senąją puikiąją jo kalbą, pačiai kilt į šviesą, kad vėliau galėtų savo mylimuosius vargšus lietuvius šviesti. Mokytis ją skatino, žinoma, motinėlė, ypač kad ta Kymantaitė — vadinas, bajoraitė; skatino ir dėdė klebonas, kuris ir pinigines kliūtis iš šviesaus jos kelio pašalino, nes ją mylėjo, tą žvalią Zosę.

Reikia spėti, jog ji pirmiausia šio to pramoko namie, kaip daugelis mūsų anais laikais, — bent skaityti bei šiek tiek rašyti. Antrasis žingsnelis mergytę senukai su didžiulėmis varpomis į mano Senukai su didžiulėmis varpomis. Apie tai man žymiai vėliau papasakojo mano šeimos bičiulė Cirtautienė-Urbonavičiūtė, neva mūsų giminaitė ar tik gentis.

Apie tuos Cirtau-tus-Urbonavičius keletą žodžių, nes juk jie anais laikais buvo mūsų to užkampio beveik vieni inteligentai, nevisai tenutautę, šalia vieno kito dar užklydusio ar čia nejučiomis gimusio nežy-do ir neruso, ir nelenko baltojo varno! Plačiai išsitiesę ant pakilumos, Gargždai veizdi grožėdamies į nuostabų Minijos slėnį. Neskubiai tiesias iš Klaipėdos į Telšius, per Gargždus, Kulius ir Plungę, negrįstas vieškelis atsiminkit — tai anais laikais.

Gilokai nukastu šlaitu baimingai leidžias jis iš miestelio į slėnį augštai iškeltu kasiniu prie grakštaus medinio tilto ir anginu raitos kito šlaito link. Kur jis išbėga iš miestelio, ant vienos augštumos, tarp vešlių senų liepų, žiūri į dangų maža medinė, karalienės Onos statyta, bažnytėlė su savo dviem grakščiom bonelėm, kuriai taip pritinka medituoti ten, tame senukai su didžiulėmis varpomis kuokšte.

Priešais ją, anapus vieškelio, irgi žalumos apsuptas, irgi augštai senukai su didžiulėmis varpomis, didžiuojas barono Roenne pa-locius. Tame tatai palociuje tykiai sukinėjas, ištikimai ponams patarnaudamas, trumpas drūtas pilvaziukas, apskritu nuskustu veiduku, aukso grandinėle per visą pilviuką, vadinamasis "dvaro ponaitis", Urbonavičius. Jis prisiaugino du sūnus ir dvi dukteris: vienas sūnus, vyresnysis, truputį buka galva, pasiliko prie nedidelio ūkelio, o antrasis, Liudas, išėjo bene keturias progimnazijos klases Paurupy Rutcava ar Palangoj ir beveik visą savo amželį darbavos Peterburgo Varšuvos banke buhalterijoj; o dukros — vyresnioji Karolina ištekėjo už apsukraus vyruko Cirtauto, žmonių tariamo Stirtauto, šventojo vyskupo Cirtauto giminės; kur tas vyrukas mokės, nesužinojau; jis vertės advokatūra tokius anuomet žmonės vadindavo šunadvokačiais, bet nepiktuoju: juk jie anuomet būdavo žmonėms tikrai naudingi, kai neturėta pakankamai tikrų teisininkų ; antroji Urbonavičiūtė, Julija vardu, buvo anais laikais tikrai reta mano Žemaičiuose paukštė — nes išėjusi bene visą mergaičių gimnaziją Vilniuje.

Šeimos verslas: už ir prieš

Štai ir priėjau prie to asmens, kuri buvo berods pirmoji tikroji Zosytės Kymantaitės mokytoja. Apie ją pora žodžių, nes ji to verta.

• Istorija[ taisyti ] Petrašiūnų geležinkelio stotis Petrašiūnų geležinkelio stotis su prekių sandėliu pradėta eksploatuoti m.
• Kaip padidinti lytini peni ilgio ir turio
• Senukai su didžiulėmis varpomis Nuorodos kopijavimas

Esama retkarčiais žmonių, išimtinai dorų, kurie visą ilgą gyvenimą heroiškai išsilaikė toje šventoj augštumoj, bet visą laiką buvo tokie kuklūs, gyveno taip tykiai, taip neva paprastai, jog žmonėms atrodė tartum būtina paprasčiausia aplinkumos dalelytė, neryški, nesvarbi, net visai pamirštama ir, tik kieno nors iš šalies atkreipus dėmesį, prisimenama bei pripažįstama esant dora, graži, net šventa asmenybė, ir vėl tuoj pat senukai su didžiulėmis varpomis, lyg toji apleistos pamiškės žibuoklė, kurios žmonės nė eite neužeina, o vien tik saulė ją mato, vien tik vėjelis paglosto, vien tik klajūnė bitelė suranda, jos kvapsnies pritraukta, ir prisičiulpia jos saldumo.

Tokia buvo Julija Urbonavičiūtė nes ji jau prieš kelerius metus yra mirus. Gerokai išsilavinusi, gražiai išauklėta, mokanti penketą kalbų, pati gražiai atrodanti, iš padorių, nevar-ganų namų, — būtų galėjusi, kaip ir vyresnioji Karolina, tinkamai ištekėti.

Bet ji, kaip patetiškai sakoma, pačiame jaunystės žydėjime išsižadėjo pasaulio ir atsidėjo Dievo tarnybai, visa savo būtybe ir visam. Spėju, kad jos žodis bei gyvenimo pavyzdys prisidėjo prie to, kad jos giminė Antanas Maliauskis išėjo j kunigus. Ne be senukai su didžiulėmis varpomis, kad ta šviesi asmenybė nebūtų padariusi ir man įspūdžio, kada formavosi ir mano pirmos svajonės apie kunigystę. Toji tad žmonių vadinamoji panelė kurį laiką mokė mūsų Zosytę Kymantaitę.

Apie tai visai atsitiktinai sužinojau daug vėliau iš Julijos sesers Karolinos, kai jau joms nebebuvau vien berniokas, o jau studentas klierikas, kai jau jų nebesivaržiau sopulingai, kaip įmantrių dvaro panelių, besielgiančių taip poniškai, lenkiškai mane kalbinančių, į ką aš nesugebėdavau atsakyti nei be, nei me.

Tuokart jau aš imda-vaus iniciatyvos ir kalbindavau jas lietuviškai, o jos mielai nusileido iš senųjų poniškų augšty-bių ir stojo į lietuviškąsias eiles tokia jau pasidarė laiko dvasia. Tad ta Karolina Cirtautie-nė pirmąjį kartą mano gyvenime įžiebė mano vaizduotėj senukai su didžiulėmis varpomis gyvą būsimosios Sofijos Čiurlionienės vaizdą. Nebeatsimenu, kuria proga tat atsitiko.

Turbūt, tiems Cirtautams-Urbonavi-čiams kartą ėmiau piršti lietuviškojo patriotizmo pavyzdį kun. Tumą-Vaižgantą, kunigavusį taip arti — Kuliuose pas antrą didelį lietuvių patriotą bei veikėją kun.

• Parašė KAN.
• Pratimai vyresnio nario didinimui
• Liūdnasis unikalios bažnyčios jubiliejus II - Atvira Klaipėda

Vincą Jarulaitį, kurs tuomet jau buvo perkeltas į daug svarbesnę parapiją — į Plungę ir vienkart buvo Rietavo dekanato dekanas. Nagi, o Zosytė Kymantaitė, kaip jau minėjau, buvo to Jarulaičio sesers duktė; jos toji motinėlė buvo pas dekaną šeimininkė, ir Zosytė dažnai bei ilgai pas savo mylimą dėdę viešėdavo. Tad visai suprantama, kad Cirtautienė užsiminė apie tą Zosę: ji buvusi kurį laiką privati sesers Julijos mokinė kaip tik čia Gargžduose o aš tuomet nė juste nejutau, kad mano būsimoji bičiulė yra čia pat arti manęs.

Cirtautienė, su atitinkama mimika bei balso intonacija, tarp kitko, man papasakojo bei pavaizdavo, kaip ta Kymantaitė jau anuomet, dar kokių 7 metų mergytė, buvusi susipratusi lietuvaitė ir bandžiusi su jomis kalbėti "mokytai" lietuviškai.

Čia Cirtautienė pacitavo net vieną Zosytės mėgiamą senukai su didžiulėmis varpomis "Neturiu patimpimo" taip ir tardavusi patimpimokai norėdavusi pasisakyti kurio darbelio ar pramogėlės nemėgianti. Tą posakį, žinoma, ji buvo pati išsivertusi, ar iš kitų jau išverstą gavusi, iš gepardo varpa "nie mam pociągu".

Ir taip gražiai kaprizingai patempdavusi priekin tą savo mažąją dailiąją nosytę, o tardavusi paniekiamai sučiauptom lūpelėm. Ko Zosytė čia mokės, niekas nėra man papasakojęs; spėju, kad p. Julija ruošė ją į kurią gimnazijos klasę — tad mokė rusų gal ir prancūzų kalbos, matematikos ir kitų įžanginių gimnazijos dalykų. Šalia mokslo, panelė Julija gal jai palengvėle bei nejučiomis kvėpė ir religinės dvasios. Gal p.

Julijos dvasia bei pavyzdys paliko Sofijos sieloj neišdildomų pėdsakų šalia motinos bei dėdės įtakos. Kaip vėliau pamatysim, Kymantaitė per visą amžių pasiliko tikinti moteris.

Apie tą gargždiškį savo epizodą p. Sofija man nieko nėra pasakojusi, nors gerai žinojo mane esant gargždiškį, ir anuomet ten gyvenus ar net jau pradžios mokyklą ėjus. Gal kiek drovėjos turėjusi pradžioj tokią neblizgančią mokytoją. O aš senukai su didžiulėmis varpomis každėlko apie tai nepaklausiau. Gal kad ir be to mudu turė-davova begales šnekos. Gerai prisiruošus, mergytei teko vykti į Rygą ir mokytis vienoj iš geriausiųjų to didmiesčio mergaičių gimnazijų, kurią ir baigė, reikia manyti, puikiai, nes buvo labai gabi.

O buvusioji pirmoji jos mokytoja Urbonavičiūtė, rodos, visą laiką glūdėjo savo Gargžduose ir, spėju, vertės privačiomis pamokomis, iki įvyko Rusijoj pirmoji revoliucija,suteikusi ir Lietuvai šiokių tokių laisvių. Kaip tik anuo laiku Žemaičių vyskupas į Gargždus atkėlė iš Gadunavo klebonu Baltramiejų Baltrėną, šaunų vabalninkėną, kurs, padedant vietinei baronienei Gabrielei Roenne, įkūrė pirmąją Gargžduose grynai lietuvišką ir katalikišką mokyklą, o mokytoja pakvietė kaip tik tą Juliją Urbonavičiūtę.

Čia sąžinė truputį mane griaužia dėl dviejų dalykų: gal tiksliau bus pasakius, jog baronienė Roenne ne vien padėjo mokyklą įkurti bei laikyti, o ir iš viso ją pati išlaikė, bent iki savo mirties apie metus; antras dalykas — gal ta mokykla buvd jau įkurta prie pirmes-niojo Gargždų klebono kun. Juozo Masilionio mat, po tiek metų nūn tiksliai nebeprisimenu.

Ta mokykla su maldingąja panele Julija veikė iki pirmojo pasaulinio karo. Ar karo metu buvo pertraukusi veikimą, nebeatsimenu. Bet po karo vėl ėmė veikti ir ilgokai dar veikė nepriklausomaisiais laikais.

Dar kai ko nebuvo, tačiau dramblių ypač trūko, labai norėjosi įsiminti nors vieną visam gyvenimui. Tigrų tarsi šiek tiek buvo. Po miškelį nevaikščiojo stirnos tada dar vaikščiojo, mūsų kišenes uostydamostačiau įvairiuose narvuose — prašom, be to, kiekvienoj pakampėj kniaukė jų smulkieji pakaitalai, taip ir knieti pasakyti — protezai.

Kuomet pasenusi mokytoja liovės eiti sunkiąsias mokytojos pareigas, nežinau. Prieš kiek laiko iš vieno gargždiškio giminės sužinojau, kad ji neseniai mirus.

Amžiną atilsį suteik tai šviesiai sielai, Viešpatie! Kas kas jau vertas to atilsio, tai tikrai jinai. Džiaugiuos suradęs progą iškelti viešumon tą simpatingą šventą žemaitę darbininkę ir, tikiuos, skaitytojai man atleis tą neva digresiją.

Dabar jau nebe Zosytė, o visa Sofija baigė gimnaziją pavasarį ir tuoj įstojo į Krokuvos universitetą. Lig tos vasaros nebuvau jos dar nė iš tolo matęs. Dabar tai įvyko, ir štai kaip. Buvau ką tik baigęs pirmąjį Kauno seminarijos kursą ir grįžęs į savo Žemaičius.

Iš dzūkiškojo dienoraščio Darbštumo ir tingėjimo esmė Lyja. Ramus ir nešaltas lietus. Sustoju prie Uzdilos bityno ir atsigrįžtu į kaimą.

Kažkuria proga patekau į kaimyninę Kretingą. Anuomet klierikai be ceremonijų dumdavo tiesiai į kleboniją, o kunigai tuo vien džiaugdavos bent mums taip atrodė, nes jie tikrai maloniai mus priimdavo.

Reikia žinoti, jog anuomet Kretingoj tebegyvavo dar pranciškonų, vadinamųjų bernardinų, vienuolynas, kurį Rusų vyriausybė buvo pasmerkusi mirti savo prigimtąją mirtim: nebeleisdama priimti naujokų. Tebebuvo gyvi keletas senukų vienuolių, didelių keistuolių. Kretingiškis kunigėlis, mano mokinys Sikstus Butkus, turėjęs pastabią akį ir pamėgdžiojamą gabumą, man pasakodavo apie juos skanių dalykų — tiesiog raitykis iš juoko!.

Tų tatai senovinių vyrų vienuolyno administratorium buvo didžiulis kunigas Kazimieras Petreikis, ūgio beveik didvyris, o ir širdies plačios bei geros, kaip kad dažnai stambūs vyrai esti; o vienuolių bažnyčios ir vienkart parapijos klebonu buvo kun.

Antanas Bizauskas, kūnu, bet ne dvasia, daug už aną mažesnis, o toks kuklus, o malonus, o pamaldus: ne dyvai, kad Dievas jį skyrė pranciškonų vienuolijai Lietuvoj atgaivinti, ir jis, padedant kitiems pasišventėliams, tai sėkmingai atliko nuoširdžiai trokščiau, kad ir jo beatifikacijos bylą kas nors iškeltų, nes jis buvo tikras šv.

Pranciškaus atvaizdas.

Pas aną tatai kunigą Petreikį aną kartą apsilankęs, turėjau malonią progą pirmą kartą gyvenime susitikti panelę Sofiją Kymantaitę, būsimąją žymią Lietuvos rašytoją ir M. Čiurlionio žmoną. Vadinas, sėdime tų senųjų vienuolyno mūrų antrajame augšte, tariamajame administratoriaus salione gana kukliame, taip sakant, žemaitiškai kleboniškai apstatytame.

K.V. Kižys, D. Kižytė. Ilgesys (I)

Nebeatsimenu, kas ten daugiau iš gyvų dūšių bebuvo. Tik kaip gyvą regiu aną Petreikį, besėdintį krasėj, atsikolusį alkūnėm į rankenas, galvą į tuos plačius pečius įsitraukusį, labai geraširdiškai išsišiepusį, mažomis lyg sviestu pateptomis akutėmis į tave bežiūrintį ir tartum su tikru broliu, su tavim pienburniu bešnekučiuojantį. Žinoma, kalbėjom, turbūt, apie seminariją: kaip ten tas išmintingasis Saliamonas, tas varpos su erekcija minkšta Karosas tarp kūjo Paliulionio ir priekalo Kriškijono be-išsiraito; yra erekcija bet ji išnyksta tas sulenkėjęs latvis inspektorius Kriski jonas prieš lietuvius besmarkauja; kaip jo akys bei ausys, tas gražiaveidis-gražiaakis prefektas Liaus po koridorius bestypinėja ir t.

Tik štai, nė juste man nepajutus, į salioną tykiai įplaukia dvi moteriškos: viena vyresnė, gana poniškai erekcijos problemos kaip padėti, gana liekna, gana dailiu nederlių veidu; antra — tikra aušrelė — jaunutė ir graži gi graži! Tokios, rodos, savo amžely dar nebuvau regėjęs, žinoma, nei sapne Jei dabar reikėtų man ją aprašyti tokią, kokia ji anuomet man atrodė, nebeįmanyčiau: laikas smulkmenas užtrynė.

Liko tik apskritas įspūdis: išdidi, šalta, mažakalbė, nesišypsanti, išmintinga karalaitė. Gal tai iš dalies buvo pagrindinė būdo ypatybė, o gal iš didelės dalies vien puritoniško vokiškai rygiško auklėjimo išdava.

Mano akimis žiūrint, ta Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės išvaizda palengva gyvenime keitės ir prieš gyvenimo galą žymiai senukai su didžiulėmis varpomis. Anuo gi metu man, kukliam klierikėliui, nepripratusiam prie moterų, ypač augštesnės inteligencijos atstovių draugijos, savaime turėjo toks įspūdis susidaryti. Petreikis savo salione mums ją pristatė, nesigailėdamas gražių komplimentų: ji esanti gabi mokinė, dabar universiteto studentė, Lietuvai kas yra lyties nario dydis žadanti ateity.

Apie ką daugiau kalbėjomės, visai pamiršau. Beatsimenu, jog aš, kaip nebylė žuvis, nė žodeliu nedrįsau įsiterpti. Taip švystelėjusi mano gyvenimo horizonte, Kymantaitė ilgam išnyko iš mano žvilgio. Bet ne iš dvasios; kartkartėmis tekdavo apie ją nugirsti šnekose ir paskaityti laikraščiuose, senukai su didžiulėmis varpomis ir su jos pačios kūriniais susipažinti.